Ar jums svarbus Neringos miesto Garbės pilietės vardas?
Visada malonu, kai tavo darbus pastebi, įvertina, ir, žinoma, kad tai svarbu ne tik asmeninės emocijos prasme, bet ir todėl, kad viešai buvo akcentuota istorijos pažinimo svarba mūsų miesto gyvenime. Juk regalijų įteikimo ceremonija vyko Kuršių nerijos istorijos muziejuje. Kitaip tariant, tai buvo vakaras, kai daug kalbėta apie šio krašto istoriją, kuriai paskirta ir didelė dalis mano mokslinių darbų, viešų paskaitų ir keli dešimtmečiai kitokios visuomeninės veiklos.
Kokią vietą jūsų namuose užims Garbės piliečio regalijos – bus dėvimos ar padėtos į mielų prisiminimų lentyną?
Regalijas pragmatiški gamintojai kompaktiškai sutalpino tam skirtame futliare, o nerašytos taisyklės sako, kad jos naudojamos miesto šventiniuose renginiuose ar kitomis miestui svarbiomis progomis.
Panašu, jog jums pasisekė paneigti nuo seno žinomą liaudies išmintį: savam krašte pranašu nebūsi... Neringiškiai įvertino ir pripažino Jūsų darbų svarbą. Bet gal iš tiesų, kitoje vietoje, kitoje terpėje pripažinimas būtų atėjęs greičiau?
Nežinau, ar pavyko čia kažką paneigti, bet tikrai žinau, jog pagal savo natūrą niekada neturėjau pretenzijų į pranašo “statusą”. O antroji klausimo dalis... Istorikai paprastai vengia samprotauti tema: kas būtų, jeigu būtų. Tad ir aš liksiu ištikima šiai tradicijai.
Jūs augote, mokėtės, brendote Neringoje. Iš kur ta ištikimybė ir nuosekli tarnystė Neringai, šio krašto istorijai?
Čia vienas sunkesnių klausimų, nes ne viską galiu paaiškinti racionaliai. Kai gimiau Juodkrantėje, Neringos miesto dar nebuvo: jis įkurtas 1961 metais. Mano tėvai atsikėlė gyventi į Juodkrantę, kaip ir dauguma pokario Kuršių nerijos gyventojų 1953 m. nuo Nemuno krantų (Šakių rajonas). Tuomet regione aplink Kuršių marias buvo didelis darbo jėgos poreikis, siekiant atgaivinti žuvininkystę, nes tai buvo aktualu maisto pramonei. Tai lėmė gyventojų verbavimo kampaniją įvairiose Lietuvos vietovėse, siūlant apsigyventi pamaryje ir, žinoma, Kuršių nerijoje. Aš atvykau dirbti į Klaipėdą iš Vilniaus universiteto 1987-ųjų rudenį į vieną iš tuomet veikusių Klaipėdoje Lietuvos aukštųjų mokyklų filialų – Šiaulių pedagoginio instituto fakultetą. Nuo tada mano gyvenimas tam tikra prasme tapo „padalintas“ – darbas Klaipėdoje, namai Juodkrantėje. Tikriausiai pragmatiškiau būtų buvę gyventi ten, kur dirbi, bet, matyt, gimtosios vietos trauka buvo stipresnė nei racionalūs sprendimai. Na, o Kuršių nerijos istorijos tyrimai natūraliai tapo mokslinio darbo Klaipėdos universitete dalimi, kaip platesnės temos – Rytų Prūsijos, Prūsijos Lietuvos (Mažosios Lietuvos) kultūros istorijos dalis. Juolab, kad Kuršių nerijos istorija tikrai įdomi, kupina įvykių, kurie įsipynę į Europos istorijos kontekstą – kryžiaus karai, senasis Europos pašto kelias, Baltijos pajūrio kurortų istorija ir t.t. Tokios temos istoriką masina.
O gal pavyktų įvardinti emociją/jausmą Neringai?
Kuršių nerija man - gimtoji vieta, tuo daug kas pasakyta. Be to, tai, kad ir kaip banaliai tai skambėtų – tai išskirtinio grožio gamtos kampelis ir nepriklausomai nuo metų laiko.
Kuo buvo ypatingas jūsų istorijos mokytojas, užkrėtęs visą gyvenimą nulėmusiu istorijos užkratu?
Mano istorijos mokytojas Antanas Raudys Juodkrantės mokykloje buvo pedagogas iš pašaukimo ir istorijos mus mokė su užsidegimu. Be to, jis buvo ir mokyklos direktorius – autoritetas. Šie dalykai nebūtinai sudera, o jo asmenybėje ta dermė buvo tiesiog įspūdinga.
Ar tais laikais kam nors reikėjo istorijos pažinimo?
Man rodos, kad mokinių smalsumas visais laikais panašus: jis arba yra konkrečiu atveju arba jo yra mažiau ...
Garbės piliečio vardo suteikimo ceremonijoje buvo akivaizdu, jog esate brangus, mylimas ir vertinamas vietos gyventojų bendruomenės žmogus. Ir, kiek suprantu, ne vieną įvėlėt į istorines paieškas, užkrėtėt istorijos bacila. Kas čia jums padeda, ar žmonių noras atskleisti istorines paslaptis, o gal išskaičiavimas – įdomią istoriją turintis kurortas daug patrauklesnis ir tai visiems naudinga?
Visur yra žingeidžių žmonių, kuriems įdomu sužinoti ką nors nauja, taip pat ir istorijos tema. Tokių žmonių yra ir Neringoje. Galima tik pasidžiaugti, kad jie aptikę kokį įdomesnį, “senove kvepiantį” daiktą atneša man, norėdami daugiau sužinoti apie radinį. Kartais atneša namuose aptiktą šeimos relikviją, o po to šie istorijos “liudininkai” patenka į istorijos muziejų. Pastebiu, jog pastaruoju metu išaugo susidomėjimas Kuršių nerijos kurortų istorija. Tikriausiai prie to prisidėjo ir mano knyga “Juodkrantės kurorto “aukso amžius”, pasirodžiusi 2019 m. Jau keletą metų Liudviko Rėzos kultūros centras vasaros pradžioje organizuoja šventę “Juodkrantės kurorto dienos”, kurioje išradingai panaudojami istorijos motyvai. Neseniai Juodkrantės gyventojai panoro susigrąžinti istorinį gatvės pavadinimą – Vilų gatvė. Tai džiugina, juolab kad joje išlikę daug XIX a. pabaigoje pastatytų vilų, kurios gražiai restauruotos. Labai sveikintina iniciatyva ir džiuginanti tendencija, nes kūrybiškas istorijos paveldo panaudojimas svarbus Neringai, gyvenančiai “iš turizmo”. Su tuo susijusios įvairios gyventojų iniciatyvos svarbios.
Istorinis elementas dabartinės Neringos kaip kurorto rinkodaroje ryškus: su Tomo Mano, Liudviko Rėzos asmenybėmis ir trauka susiję renginiai, naujos tradicijos. Kas dar turi būti padaryta, kad dabartinė karta nesijaustų skolinga istorijai?
Klausimas dėl tam tikrų skolų istorijai aktualus ne tik Neringai, bet tai aktualu kalbant apie visą istorinį regioną - Klaipėdos kraštą. 1923 metais prijungus Klaipėdos kraštą prie Lietuvos dėl sudėtingos geopolitinės situacijos buvo siekiama taip vadinamą „vokiškąją praeitį“ nustumti į paraštes. Paradoksalu, bet panašios tendencijos išliko ir sovietmečiu. Visgi, po 1990 metų padarytas jau nemažas įdirbis gražinant “skolas” istorijai ir Klaipėdos universiteto mokslininkų įnašas čia yra svarus. Džiaugiuosi, kad tris dešimtmečius esu šios bendruomenės dalis.
Klaipėdos universitetas, kuriame iki šiol dirbate mokslinį darbą, kuriame dėstėte studentams, ar išsiauginote sau įpėdinių?
Žvelgiant iš trisdešimties metų perspektyvos mūsų Universitetą baigė tikrai didelis būrys kvalifikuotų istorikų ir archeologų, kurių nemaža dalis pasklido po mūsų regiono kultūros įstaigas, kūrybiškai pritaikydami įgytas žinias. Jie praturtina šio krašto kultūrinį gyvenimą. Mane, žinoma, itin džiugina, kad kelios Universiteto absolventės, čia apgynusios ir humanitarinių mokslo daktarų laipsnius, atvyko dirbti į Neringos muziejus ir Thomo Manno kultūros centrą – dr. Lina Motuzienė ir dr. Indrė Žigeu. Dalis Universitete istorijos specialybę baigusiųjų dirba KU ir sėkmingai ugdo būsimąją istorikų ir archeologų kartą. Viliuosi, kad prie to esu ir aš prisidėjusi.
Kas šiuo metu jūsų akiratyje – kokia tema, įvykis ar asmenybė? Ko tikėtis – studijos ar knygos? Mokslininko darbo virtuvė paprastam žmogui mažai pažįstama ir sunkiai įsivaizduojama: kas gali tapti tuo įkvėpimu, iš kurio gimsta tyrimai, knygos?
Spalio viduryje dalyvavau tarpdalykinėje konferencijoje Berlyne, skirtoje žymaus kalbininko, archeologo Karaliaučiaus universiteto profesoriaus (nuo 1880 m.) Adalberto Bezzenbergerio mokslinei ir visuomeninei veiklai. Konferencijoje skaitytas pranešimas turės virsti moksliniu straipsniu. Šiemet sukako 100 metų nuo šio garsaus mokslininko mirties. Mirė jis Juodkrantėje, kur turėjo vasarnamį. Kuršių nerijoje jis praleido 40 vasarų ne tiek ilsėdamasis, kiek dirbdamas mokslinį darbą. Beje, per vieną iš pirmųjų savo apsilankymų Prūsijos Lietuvoje (Mažojoje Lietuvoje), kurios kalbine, etnine tradicija gyvai domėjosi iki pat mirties, 1879 m. rudenį Bezzenbergeris buvojo ir Klaipėdoje, nakvojo „Viktorijos“ viešbutyje. Tam, kad šį faktą „iškasčiau“, teko perskaityti ne vieną metų XIX a. išlikusių „Memeler Dampfboot“ komplektų (gotišku šriftu). Tuomet kiekvienos dienos numeryje buvo spausdinamos žinutės, kas ir iš kur apsistojo Klaipėdos miesto viešbučiuose – savitas buvo „privatumo politikos“ suvokimas. Čia apie „mokslininko virtuvę“. Šiaip mano darbo akiratyje Kuršių nerija – visada „budinti tema“.
Kalbėjosi Dalia Grikšaitė
