Rašydamas šį tekstą, Leonidas Donskis buvo trumpam išvykęs iš savo Alma Mater – Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetų. Tuo metu Vilniaus universiteto Filosofijos katedroje jis studijavo aspirantūroje (doktorantūroje), rengė savo pirmąją disertaciją, vedė filosofijos disciplinų seminarus. 1990 m. pabaigoje L. Donskis grįžo į Klaipėdą, prisidėjo, kad bent dalis Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetų pereitų į naujai kuriamą Universitetą, aktyviai įsitraukė į Klaipėdos universiteto kūrimo veiklą.
Garsaus klaipėdiečio ir intelektualo tekstą publikuojame visų pirma norėdami priminti lūkesčius dėl būsimojo Universiteto, kuriais gyveno Klaipėdos akademinė bendruomenė prieš 34 metus. Daug šiame tekste išsakytų minčių nemažiau aktualios atrodo ir šiandien.
34-osios Universiteto įkūrimo sukakties išvakarėse dalijamės L. Donskio mintimis apie Klaipėdos universiteto ateitį. Tekstą skelbiame maloniai leidus Jolantai Donskienei.
Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorius dr. Vasilijus Safronovas
* * *
Mes turėsime tokį universitetą, kokio esame verti…
Svariu kultūrinės pažangos veiksniu laikytinas universitetinės kultūros puoselėjimas ir tobulinimas, kurio viena apraiškų būtų naujų universitetų steigimas. Šiuo metu ypač aktualu tai yra istoriniu ir geografiniu požiūriu unikaliam Lietuvos kultūriniam regionui – Mažajai Lietuvai, taip pat ir dabartiniam jos metropoliui – Klaipėdai.
Klaipėda visada siekė aukštojo mokslo ir kultūrinės pažangos. Pakanka prisiminti tarpukariu Klaipėdoje veikusias aukštąsias mokyklas – Prekybos institutą ir Respublikos pedagoginį institutą. Negalima išleisti iš akių ir Klaipėdos universiteto įsteigimo idėjos, kuri taip ir liko nerealizuota dėl Antrojo pasaulinio karo pradžios ir Lietuvą ištikusios tragedijos. Tiek Klaipėda, tiek Mažoji Lietuva turi tokias gilias mokslo bei kultūros tradicijas, jog net sunku patikėti, kad nuo pokario iki mūsų dienų šis regionas ir jo metropolis tenkinosi tik banalia kultūros industrija, sovietizuotos masinės ir propagandinės kultūros formomis (masiniais renginiais, ritualizuotomis masinėmis šventėmis) ir filialiniu akademiniu gyvenimu.
Aukštųjų mokyklų filialų steigimas Klaipėdoje (1959 m. buvo įsteigtas Kauno politechnikos instituto fakultetas, 1971 m. – Valstybinės konservatorijos fakultetai, 1975 m. – Šiaulių pedagoginio instituto Ikimokyklinio auklėjimo fakultetas, 1978 m. – Valstybinio dailės instituto katedra) anksčiau buvo teigiamų permainų ir neabejotinos pažangos ženklas. Bet laikui bėgant, į paviršių iškilo fundamentalūs filialų trūkumai: jų nesavarankiškumas, izoliuotumas, uždarumas ir viso šito sąlygojamas provincialumas, neretai gimdantis aukštojo mokslo ir inteligentijos surogatus.
Šiuo metu Klaipėda yra pasirengusi ir pribrendusi Mažosios Lietuvos Almae Matris – Klaipėdos universiteto gimimui. Tam pritaria ir miesto valdžia, ir daugelis intelektualų. Universiteto įsteigimo problemas, rūpesčius, realias galimybes ir garantijas pademonstravo 1989 m. lapkričio 17 d. Klaipėdoje įvykusi mokslinė konferencija „Klaipėdos universitetas: idėjos, problemos, realijos“. Jos tikslas buvo aptarti Klaipėdos universiteto koncepcijos metmenis.
Jau ir dabar aišku, kad naujasis universitetas ilgainiui pajėgtų bent iš dalies kompensuoti didžiulę Vakarų Lietuvos ir Mažosios Lietuvos kultūrinio gyvenimo netektį, kurią sąlygojo Karaliaučiaus ir gilias humanitarines (ypač lituanistines) tradicijas turėjusio Karaliaučiaus universiteto praradimas.
Naujasis universitetas neatsirastų tuščioje erdvėje. Jam pamatus padėtų šiuo metu Klaipėdoje esančios techninės ir humanitarinės inteligentijos intelektualinė ir akademinė konsolidacija (ji, beje, jau įvyko, ką akivaizdžiai pademonstravo minėtoji konferencija) bei integracija.
Tad galima drąsiai teigti, kad Klaipėdos universitetas savo pradiniam egzistavimui tikrai turi būtiną materialinės bazės ir intelektualinio potencialo minimumą. Universiteto įsteigimas ne tik humanitarizuotų bei humanizuotų miesto gyvenimą, bet ir suburtų Klaipėdos intelektualines pajėgas – techninę ir humanitarinę inteligentiją – į vieną mokslo ir akademinio gyvenimo centrą.
Ilgainiui universitetas tinkamai integruotų Klaipėdą į Respublikos kultūros procesą. Aukštųjų mokyklų filialai su savo partikuliariniais interesais ir izoliuotu akademiniu gyvenimo šito padaryti nepajėgė. Tai, kad trečiasis Respublikos miestas, be kurio Lietuva ir negalėtų vadintis pilnaverte Baltijos valstybe, iki šiol gyvena uždarą ir provincialų gyvenimą (daugybė Klaipėdos muziejų ir meninių kolektyvų šiuo atveju yra menka paguoda), nepatiria tarptautinės kultūrinės partnerystės džiaugsmo, neturi rimtų paritetinių kontaktų ne tik su užsienio ar TSRS, bet ir su Respublikos aukštojo mokslo įstaigomis, akivaizdžiai byloja apie visišką iš stagnacijos laikų paveldėto filializmo bankrotą.
Klaipėdos universitetas, rengiantis įvairiai specializuotą, įvairaus profilio inteligentiją, galėtų ne tik laisvai kontaktuoti su savo užsienio kaimynais, bet ir tyrinėti lietuviams geografiškai ir dvasiškai artimas skandinavų kultūras ir, žinoma, vokiečių kultūrą, kurios unikaliais arealais galima laikyti Klaipėdos kraštą ir Mažąją Lietuvą. Universitetas pagaliau pradėtų rengti kadrus nacionaliniam laivynui, taip pat ir ekologus, kurių centras neabejotinai turėtų telktis prie Baltijos jūros. Klaipėdos universitetas anksčiau ar vėliau tikrai taptų Klaipėdos ir Mažosios Lietuvos langu į pasaulį, o kartu ir nauju intelektualiniu tiltu į Didžiąją Lietuvą. Bet, kaip ir kiekvienas naujas visuomenės kūrinys, jis bus reikalingas visuomenės paramos, pagrindinių Lietuvos mokslo centrų ir išeivijos intelektualų bei mokslininkų globos.
Šita kilni ir, manyčiau, labai savalaikė idėja turi ne tik didelį šalininkų būrį (džiugina ir viltis žadina tas faktas, kad tarp Klaipėdos universiteto įsteigimo idėjos šalininkų yra daug garsių Lietuvos intelektualų – Vilniaus universiteto, Vilniaus pedagoginio instituto, Lietuvos Mokslų Akademijos atstovų), bet ir nemažai oponentų.
Be abejo, skirtingos nuomonės yra normalus ir sveikas gyvenimo reiškinys. Bet šitose nuomonių alternatyvose (reikalingas Klaipėdai universitetas ar nereikalingas, pajėgi Klaipėda jį turėti ar nepajėgi, turi Klaipėda universitetinių specialybių ir žmonių ar neturi, ar Klaipėdoje turi būti vien universitetas, integruojantis daug įvairių fakultetų, specialybių bei tyrinėtojų grupių, ar nedidelis specializuotas universitetas ir dar savarankiška konservatorija) esama ir tam tikrų dėsningumų. Esama čia ir sąmoningo nenoro apskritai ką nors keisti. Juk jokia paslaptis, kad daugelį žmonių visiškai patenkina mūsų kultūros status quo ir, priešingai, gąsdina sparti gyvenimo dinamizacija.
Kad ir kaip būtų, galima suprasti Klaipėdos muzikų nerimą ir abejones dėl jų specialybių tinkamumo universitetui, mokslo ir akademinio gyvenimo struktūrai, nors, rimtai svarstant, sunku čia įžvelgti sudėtingą problemą ar pagrindą kolizijoms – tarsi JAV ir daugelyje kitų Vakarų šalių neegzistuotų universitetams priklausančios savarankiškos meno mokyklos ar meno koledžai. Galima suprasti ir kitokias pozityvias strateginio pobūdžio abejones.
Kiek kebliau ir sunkiau yra suprasti tokius kontraargumentus, kurie išvis neleidžia pozityviai diskutuoti. Tokiai kontrargumentų kategorijai priklauso teiginys, kad trijų universitetų Lietuvai yra aiškiai per daug. Man rodos, A. J. Greimas savo interviu, publikuotame „Literatūros ir meno“ 1989 m. Nr. 45, visiškai nuvainikavo šitą prietarą, atėjusį iš anų mūsų gyvenimo laikų, kada universitetas buvo tapęs sovietinės megakultūros modeliu – pompastiška, parodamąja, gigantiška, reprezentacine kultūros institucija. Gal jau pagaliau atėjo laikas keisti savo dvasinę strategiją bei kultūros politiką ir kurti vakarietiško tipo universitetus – nedidelius, atvirus, mobilius, gal ir specializuotus.
Kitas „šarvuotas“ ir sunkiai atremiamas teiginys yra toks: Klaipėda neturi tikrai universitetinių specialybių. Tai iš tikro dėmesio verta ir originali, kone novatoriška mintis – ypač XX a. pabaigoje, kada išsivysčiusių šalių universitetai rengia meninės fotografijos meistrus, kinematografininkus, architektus, prodiuserius, impresarijus, menedžerius, verslininkus, fermerius.
Galiausiai yra pateikiama kontrargumentacijos viršūnė – Klaipėdai nereikia universiteto! Galima pagalvoti, kad, kaip taikliai pastebėjo minėtoje konferencijoje dalyvavęs vilnietis filosofas K. Stoškus, kažkas geriau už pačius klaipėdiečius – miesto vadovybę ir mokslininkus – žino, ko Klaipėdai reikia ir ko nereikia…
Tiesa, yra ir rimtesnis kontrargumentas, kurį komentuoti reikėtų be ironijos, – Klaipėda stokoja aukščiausios kvalifikacijos mokslinių ir pedagoginių kadrų, be to, pats miestas intelektualiai nėra pribrendęs universitetinei kultūrai. Į šį argumentą būtų galima atsakyti keliais klausimais. O ar kada atsiras Klaipėdoje aukščiausios kvalifikacijos mokslinių ir pedagoginių kadrų, išliekant ten vien filialinei aukštojo mokslo struktūrai? Ar Klaipėda buvo intelektualiai labiau pribrendusi aukštajam mokslui prieš trisdešimt metų, kada apskritai plynoje vietoje buvo pradėti steigti filialai? Kaip reikia skatinti kultūrinę pažangą mieste ar regione, kokių rimtų kultūros permainų galima tikėtis, stabdant realius ir natūralius kultūros procesus? Nejaugi grįšime į laikus (tiksliau pasakius, niekada neišbrisime iš jų), kada Maskva geriau už visus žinojo, kas vyksta Vilniuje ir ko jam reikia, Vilnius savo ruožtu geriau už bet ką žinojo, kas vyksta Klaipėdoje ir ko jai reikia, o Klaipėda, nenorėdama likti skolinga ir paniekinta, tobulai išmanė Kretingos, Šilutės, Gargždų problemas?…
Vadovaujantis tokia logika ir nuosekliai plėtojant ją iki galo, Klaipėdoje išvis nereikėjo steigti aukštųjų mokyklų – juk kūrybingos ir rafinuotos inteligentijos tuometinėje Klaipėdoje buvo gerokai mažiau nei dabar. Kur kas paprasčiau ir naudingiau ją sutelkti sostinėje – kam intelektualams gyventi Dievo užmirštame užkampyje?
Prie ko privedė toks mąstymas ir tokia kultūros politika, puikiai matome – nereikia nė gilios tiek TSRS, tiek Lietuvos kultūros būklės ir situacijos analizės. Mes turime monocentristinę ir visiškai negyvybingą kultūrą, nedarančią jokio apčiuopiamo poveikio visam kraštui, visai valstybei, kasdieniniam ir realiam žmonių gyvenimui. Mūsų kultūra, kad ir kuriama daugelio rafinuotų, intelektualių, profesionalių ir provakarietiškai nusiteikusių bei vakarietiškos galvosenos žmonių, didžiosios mūsų visuomenės dalies (jei tik ne absoliučios daugumos) yra visiškai neabsorbuota ir todėl egzistuoja ir H. Hesse’s aprašytoji Kastalija arba it A. Shopenhauerio apibūdintoji moderni filosofija – profesorių filosofija profesoriams.
Alternatyva čia paprasta – arba tenkinkimės megakultūra, besitelkiančia megalopolyje, arba iš esmės keiskime kultūros politiką ir pradėkime ugdyti policentristinę miestų ir regionų kultūrą – laisvės ir proto kultūrą.
Pirmasis žingsnis policentristinės universitetinės kultūros ugdymo kelyje jai žengtas – atkurtas Vytauto Didžiojo universitetas. Ne mažiau prasmingas būtų ir antrasis žingsnis – Klaipėdos universiteto įsteigimas.
Žinoma, iškart tapti rimtu intelektualiniu centru jam bus nelengva, galimas ir chaosas, ir nepamatuoti sprendimai, – bet kokiai pažangai reikia laiko. Tegu savo brandžius vaisius jis duoda po dešimties ar trisdešimties metų. Bet pažanga ateis, nes ją sąlygos realūs kultūros poslinkiai ir realūs intelektualinio judėjimo pokyčiai. Tai sąlygoja pati universitetinės kultūros prigimtis.
Jauną universitetą galima stimuliuoti ir stiprinti akademine, intelektualine migracija tiek Lietuvos, tiek tarptautiniu mastu. Tam padėtų kontraktų sistema, ryšiai su Respublikos, TSRS ir išeivijos mokslininkais, kurie galėtų organizuoti savo paskaitų ciklus ir teorinius seminarus. Tik intensyvus, nuolatinis keitimasis žmonėmis ir idėjomis, ilgalaikiai ir trumpalaikiai kontaktai su svetur dirbančiais intelektualais, dėstytojų stažuotės užsienyje leistų sukurti ne „būrų universitetą“, o Klaipėdos ir Mažosios Lietuvos „langą į Europą“, Klaipėdos ir pasaulio intelektualinį mediumą. Todėl Klaipėdos Alma Mater turėtų gimti ir funkcionuoti kaip itin mobili ir atvira struktūra.
Klaipėdos universitetas prisidėtų prie taip reikalingos regioninės kultūros ugdymo bei kasdienio, nenutrūkstamo, intensyvaus ir pozityvaus kultūros darbo. Štai kodėl Klaipėdos universiteto gimimą aš sieju su nauja kultūros politika, skatinančia realias ir gilumines, o ne „būsimas“ ir fasadines mūsų dvasinio gyvenimo permainas. Lietuva turi atgimti ne tik kaip laisva ir nepriklausoma, bet ir kaip europeizuota, kultūringa ir protinga.
Ką su kultūra ir mokslu daro ubagų ir barbarų sociumas, jau puikiai žinome – elitinį meną ir aukštą intelektualinę kultūrą išguja iš gyvenimo, istorinį kultūros palikimą griauna, sau susikuria ekspansyvią ir imperialistinę megakultūrą arba destruktyvią subkultūrą, o mokslą naudoja nebent ginklavimuisi ir visos kultūros militarizavimui. Todėl nepakanka turėti vien, A. J. Toynbee’o žodžiais tariant, kūrybingas mažumas. Intelektualinė kultūra, vakarietiškos dvasinio aktyvumo formos, mokslinio mąstymo ir filosofinės refleksijos elementai turi būti kuo didesniu mastu infiltruojami į kasdienį ir realų visuomenės gyvenimą.
Deja, kol kas Vakarus mūsų visuomenė absorbuoja ne tiek elitinės ar akademinės, intelektualinės kultūros, kiek masinio meno ir masinės kultūros, kitaip tariant – Vakarų kultūros erzacų, pavidalais. Tuo tarpu dvasinio vyksmo nenutrūkstamumas ir intensyvi kultūrinė kūryba yra galingas laisvės veiksnys, mūsų visuomenės laisvėjimo kelyje galintis suvaidinti ne mažesnį vaidmenį nei revoliucingi politiniai sprendimai. Į tai ir turėtų būti orientuota nauja kultūros politika – produktyvios ir kūrybingos kasdienybės politika.
Kokį universitetą mes turėsime? Kokią intelektualinę programą, teorines orientacijos bei akademinio gyvenimo „tonaciją“ jo darbui pasiūlys Klaipėdos mokslinės pajėgos ir kitų Respublikos intelektualinių centrų atstovai? Ar Klaipėdos universitetas taps šiuolaikinio intelektualinio proceso reiškiniu, orientuotu į Vakarų mokslo ir protinio darbo kokybę, galinčiu mesti produktyvų iššūkį kitoms Lietuvos aukštojo mokslo įstaigoms, ar jis liks viso labo tik lokaliniu institutu, draskomu vidinės kovos dėl „vietos po saule“ ir vietinės reikšmės ambicijų? Ar jame grumsis žmonės (deja, tokių precedentų Vytauto Didžiojo universitete jau esama), ar idėjos? Atsakymus į šiuos ir daugelį kitų klausimų, tikiuosi, mes gausime gan greitai.
Viena aišku – mes turėsime tokį universitetą, kokio esame verti.
Leonidas Donskis
* * *
Pirminė šio teksto versija 1990 m. skelbta žurnale „Krantai“. Čia skelbiama papildyta versija pagal publikaciją laikraštyje „Klaipėda“: 1990-10-04, Nr. 220 (13009), p. 4; 1990-10-05, Nr. 221 (13010), p. 4.
